VDU absolventė G. Petrauskaitė: „Būdama mokytoja supratau, kad klausimai labai ugdo“

„Šis Universitetas man ir daugeliui žmonių asocijuojasi su nauja pradžia. O čia gali būti visko: gali būti sunku, gali būti nuobodu, gali būti velniškai įdomu, smalsu. Tačiau svarbiausia, jog universiteto akademiniame kelyje tave lydi išskirtinė, laisva, entuziastinga bendruomenė“, – taip Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) ir savo patirtį jame apibūdina absolventė Gabrielė Petrauskaitė.  

Gabrielė jau ketvirtus naujus mokslo metus pasitinka Kauno vaikų darželyje „Herojaus vaikai“, kuriame kelią pradėjo kaip mokytojo asistentė, vėliau dirbo kaip mokytoja, o dabar užima ugdymo vadovės poziciją. Dabartines pareigas absolventei pasiekti padėjo VDU Švietimo akademijoje baigtos Švietimo vadybos magistrantūros studijos. Tačiau Gabrielės kelias universitete prasidėjo ne nuo edukologijos – apie tai ir apie laisvę universitete ir kalbėjomės su absolvente. 

Nuo menų prie švietimo – esate baigusi Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijas, tad įdomu, kas paskatino magistro studijoms rinktis Švietimo vadybą, o tiksliau, kas atvedė į edukologijos sritį?  

Nuo mažumės domėjausi menu – mėgau piešti, kurti, o pati jaukiausia vieta man buvo dailės mokytojos kabinetas – svajojau tapti dailės mokytoja. Menas mane paskatino domėtis ir pačiais kūrėjais, menininkais, tad pamaniau, kad Menų istorijos, kritikos ir medijų studijos Vytauto Didžiojo universitete atrodo išskirtinės ir man tinkamos – jose tilpo daug skirtingų meno sričių (architektūra, dailė, teatras, fotografija, kinas ir kt.), įvairių praktikų, tad pažvelgiau į tai kaip į galimybę mokytis platesniu spektru. Baigusi studijas jau buvau įsitraukusi į darbą su vaikais, tad supratau, kad galimybė stoti į edukologijos sritį – puiki proga universiteto pagalba sujungti įgytas meno istorijos žinias su edukologija ir išpildyti vaikystės svajones. Universiteto pagalba sujungiau, iš pirmo žvilgsnio, dvi skirtingas sritis į vieną gražią patirtį ir šiandien dalinuosi ja klasėse. 

VDU garsėja taikomu artes liberales studijų modeliu – studentai nemažai paskaitų renkasi patys, ir net studijuodami, pavyzdžiui, miškininkystę, gali gilintis į muzikos ar psichologijos dalykus. Ar jūsų dabartinėse veiklose pasitarnauja studijų metu puoselėtos platesnės perspektyvos?  

Pasitarnauja keliais aspektais. Aš pati, studijuodama Menų istoriją, kritiką ir medijas, mokiausi ir filosofijos, politikos mokslų, ekologijos ir aplinkotyros, o tai smarkiai formavo ir plėtė mano pasaulėžiūrą. Žvelgiant kitu kampu, darbe su vaikais platesnės studijos man padėjo suvokti, jog kiekvienas mokytis galime skirtingai ir taip, kaip patinka mums, o neretai galimybė plėsti akiratį sau mėgstamoje sferoje atneša didesnę  motyvaciją. 

Ar studijų metu atlikta praktika, įgytos žinios ir atliktos užduotys padėjo lengviau įsilieti į darbo rinką, o taip pat ir į darbą „Herojaus“ darželyje? 

Studijas visuomet sugebėjau suderinti su darbu, tad praktikos buvo tarsi pereinamasis laikotarpis, pasirengimas darbui, kuris padėjo man žengti į tikrą mokytojo gyvenimą. Nors darbas „Herojuje“ yra nesusijęs su praktika, kiekvieną rugsėjį susitinkame su studentais iš mūsų universiteto, manau, kad tokios praktikos suteikia daug gerosios patirties ir organizacijai, ir studentui, augina pažintis.  

Kas labiausiai įsiminė iš studijų laikų? Ir ką norėtųsi dar pakartoti, išgyventi ar patirti iš naujo?  

Gražiausiais prisiminimais menų fakultete prieš akis matau nuostabią teatro lektorę Vitaliją Truskauskaitę ir jos numylėtą Italiją. Architektūros Profesorių Vytautą Levandauską ir jo profesionalumą. Švietimo akademijoje visuomet prisiminsiu besišypsantį profesorių Vidmantą Tūtlį. Šių žmonių dėstymas, kalbėjimo maniera visuomet sklinda iš širdies, tad jų klausaisi ne kaip studentas dėstytojo, bet kaip žmogus žmogaus. 

O jei galėtumėte grįžti į studijų metus – ar ką nors darytumėt kitaip?  

Drąsiau klausčiau, ieškočiau atsakymų, kai kažko nesuprantu. Būdama mokytoja supratau, kad klausimai labai ugdo ir moko. Juk augame ir mokomės mes visi. 

Ar palaikote santykį su VDU net baigusi studijas? T. y. ar apsilankote universiteto renginiuose, gal vis dar bendraujate su dėstytojais, kurso draugais, gal bendradarbiaujate su VDU mokslininkais dar kaip nors kitaip nepamirštate VDU?  

Apsilankau čia su savo mažaisiais mokiniais, užklystame į biblioteką, aplankome auditorijas, apkabiname senus draugus. Apsilankau ir universiteto renginiuose. 

Ką patartumėte šiandieniniam VDU studentui?  

Nebandyti įtilpti į rėmus: ieškoti savo kelio, derinti skirtingas paskaitas ir atrasti savo nišą, kelti klausimus ir problemas, skaityti ir ieškoti atsakymų, ieškoti bendraminčių, megzti pažintis, niekada nenustoti mokytis.